„Bet juk niekam neįdomu! Gal ką naujo galima sugalvoti…“, – sako man vienas draugas, kai pasakau, jog eisiu į Baltąją vakarienę. „Juk čia toks gražus įvykis, prancūziškas piknikas, apsirengus baltai, kurio tradicija prasidėjo 1988 Paryžiuje ir išplito po visą pasaulį“, – bandau išgelbėti požiūrį į šį renginį.
Ir suprantu, kad aš iš esmės bandau išgelbėti požiūrį į paprastai nepaprastus, klasika tapusius reiškinius. Pasakyti, kad tai yra tendencija ir dabar labai ant bangos, kad tai yra naujiena, super inovatyvu – nėra labai sunku. Prie naujų iPhone pati stoviu eilėj, nusiperku madingas basutes ir pasiduodu gerti espresso su rožiniu toniku ir ledukais madai. Bet dėl to, kad ir aš esu lietuvė, o prigimties iš žmogaus neišvarysi.
Šiaip jūs net neįsivaizduojat kaip mane kartais užknisa klausimai, kas atsidarė naujo: „gal koks naujas restoraniukas yra?“, „gal kokia terasytė kur bokaliuką išgert?“, „o gal koks slaptas kokybiškas baras nulėkt penktadieniuką?“. Žmonės yra pertroškę naujovių. Jie nėra ištroškę, jie yra pertroškę. Klausimai trikdo ne dėl to, kad man gaila atsakyt, juk toks mano darbas ir gyvenimo būdas – skleisti ir pasakoti apie vietas bei gastronomines madas. Klausimai trikdo dėl žmonių požiūrio.
Pas mus visi taip nori naujovių, kad pamiršta, jog kiti geri dalykai egzistuoja jau metų iš metus. Nueiti suvalgyti kotleto galima ir į jau dešimt metų sėkmingai veikiančią vietą, vėlyvieji pusryčiai yra vėlyvieji pusryčiai ir nereikia iš Benedikto kiaušinių bandyti padaryti Klimto paveikslo. Nors mes Lietuvoje galėtume tiesiog didžiuotis, kokius meniu siūlo kiekvienas restoranas ir iš tiesų, kokius šedevrus sukuria iš bulvinių blynų, kukulių ar juolab lietuviško nacionalinio patiekalo „aštuonkojo“.
Man atrodo, kad mes pamirštame, jog galima nueiti ir „seniau“ (pvz. 3-5 metus) atsidariusius restoranus, mes pamirštame, kad nebūtinai, kas nauja, tas yra geriau. Mes tikrai pamirštame, kad galima džiaugtis „paprastais“ dalykais ir didžiuotis, kokią pasiūlą ir kokybę turime Lietuvoje.
Ir tada, kai išties pasikeičia laikas ir gyvenimą užkariauja naujovės, tada mes sakome: „bet kaip buvo patogu žmonių aptarnavimas“, o dabar programėlės, apps‘ai ir robotai visur. Iš specializuotų pieno, duonos, mėsos, žuvies parduotuvėlių persikėlėme į didžiulius prekybos centrus, o tada vėl atgal į jas ir turgų. Trumpai tariant, tiesiog niekada neįtiksi.
Ilgus metus rašau „teigiamą“ turinį ir geriau duodu patarimą restoranui ar kavinei, jeigu kas buvo ne taip nei malu į miltus viešoje erdvėje ar skubu dėti po vieną žvaigždutę facebook‘e, jeigu restorane nebuvo vietų, tada kai atėjau. Žinoma, teigiami dalykai niekada tiek nesulauks dėmesio, kiek blogi komentarai ir viešas kritikavimas, bet teigiami dalykai anksčiau ar vėliau sulaukia savo rezultato.
Norėjau ištransliuoti dvi žinutes – apie tai, kad nebūkit tokie pašlemėkai ir nenorėkit visada visko naujo, atraskit jau egzistuojančius dalykus iš naujo, nerašykit bei neskaitykit tik blogų komentarų, pasakykit ir gerų dalykų. Turėkim geras tradicijas ir jas puoselėkim, kurkim kultūrą, o ne vis bandykim ją pakeisti ir sukritikuoti.