Įžanga apie mane ir arbatą
Savo pirmąjį pasitenkinimą arbata patyriau, kai tėtis nusipirko kiniškos arbatos ruošimo ceremonijai skirtus indus ir tikros geros arbatos, pamenu, buvo Ulongas. Sužavėjo ne tik ceremonija, pasakojimas, bet ir pieniškas, lengvas it debesėlis arbatos skonis. Tada man buvo kokie 12 metų. Antroji meilė įvyko su pu-erh, kai jau buvau pilnametė ir tas pats tėtis man papasakojo apie šios arbatos naudą. Būnant studentei ir išgirdus apie magic pagalbą po vakarėlių, tas rūpėjo labiausiai, o antru numeriu grojo, kad padeda kūdėti. Man tada net ir XS kai kurie rūbai man buvo didoki.
Arbata man primena ir vaikystę, kai močiutė prie sumuštinio ant juodos duonos su naminiu muštu sviestu ir gabalėliu sūrio pateikdavo juodą arbatą su citrina arba – nakčiai užpiltą aviečių uogienę.
Arbatos sugrįžimas į restoranus ir kokybės mėgėjų namus
Arbata vėl grįžta į madą. Deja, ilgą laiką, net ir daug kur dabar, arbatai nebuvo suteikiama tiek dėmesio, kiek reikėtų. Dažnas restoranas, valgymo vieta ar namai turi tiesiog žalios, juodos, vaisinės ar raudonos arbatų (na, dabar dar ir vaisių uogų koncentratai madingi). Bet pasaulis, ačiū jam, diktuoja savo sąlygas ir naujam užpylimui sugrąžina mums arbatos svarbą.
Jau ne pirmus metus lyderiaujantys barmenai į kokteilius įtraukė arbatų skonius ir koncentratus, net ir mūsiškė „Apoteka” turėjo visą kokteilių meniu skyrių, skirtą arbatoms: „So Oolong“ – su azijietišku yuzu, citrinžole bei džinu ar su „rooibos“ arbata (Afrikos įkvėptas kokteilis, aliuzija į punšą).
Michelin žvaigždutėmis pažymėti restoranai vietoj kavos po maisto siūlo arbatų.
Mano vienas bičiulis šefas Tomas Vaigauskas, kuris dirba Oslo restorane, įrašytu Michelin rekomenduojamų sąraše, dalinosi kylančia arbatos kultūra. Pasakojo, kad vyksta vis daugiau mokymų šefas apie tai, kaip derinti arbatą su maistu, vis daugiau kokybiškų arbatų yra importuojama.
Apie arbatą su arbatos guru
Ne išimtis (valio!) esam ir mes. Gal prieš metus atradau prekinį ženklą „Tealure”, kurį pradėjau sekti ir pasidariau jo didžiausia fanė. Ernestas Klevas – šio socialiai atsakingo arbatos verslo įkūrėjas. Vyras arbatas kruopščiai atrenka pats keliaudamas pas jų augintojus, siūlo aukštos kokybės arbatos ruošimo ar mėgavimosi ja indus. Jo arbatų galite rasti nuo specializuotų parduotuvių iki Lietuvoje bei kitų šalių restoranų, tarp kurių ir Michelin žvaigždes turinčių.
Pakalbinau Ernestą apie darbus, arbatą bei kitus aktualius klausimus.
Urtė: Kaip atrodė akimirka, kai supratai, kad atradai savo pašaukimą?
Ernestas, „Tealure”: Nebuvo grynai vieno wow momento.
Augau šeimoje, kurioje visada būdavo platus kokybiškų arbatų pasirinkimas. Tai ir sužadino natūralu susidomėjimą arbata jau nuo mažens.
Magistro studijų laikotarpiu keliaujant Nepale susipažinau su kokybiška vietine arbata. Tada kilo didesnis noras labiau gilintis į arbatas. O kuo daugiau gilinantis, tuo susidomėjimas augo ir auga vis labiau.
Urtė: Kokia buvo tavo verslo idėjos pradžia? Kaip kilo mintis pradėti verslą ne gimtojoje Lietuvoje, o Danijoje?
Ernestas: „Tealure” įsteigiau Danijoje, nes po studijų pasilikau gyventi Kopenhagoje. Mintis pradėti arbatos verslą kilo dėl tos pačios priežasties, kaip ir grįžus į Lietuvą – kokybiškos arbatos stoka.
Urtė: „Tealure” verslo idėja taip pat turi labai gražią socialiai atsakingo verslo misiją. Gal galėtum apie ją papasakoti plačiau?
Ernestas: Visas mūsų arbatas perkame tiesiogiai iš smulkiųjų ūkininkų. Juos pažįstame asmeniškai.
Importuojant rūšinę arbatą be tarpininkų ūkininkai ir arbatų skynėjai gauna iki 10 kartų didesnę grąža nei pardavinėdami industrinę arbatą tradiciniu keliu.
Tad prisidedame prie mokyklų statymo atokiuose regionuose, suteikiame ūkininkams įvairių daržovių sėklų, kurių derlių jie parduoda ir gauna papildomų lėšų ne sezono metu.
Urtė: Socialiniuose tinkluose gausu nuotraukų iš arbatos plantacijų ir ūkių. Kaip vyksta procesas, kai nusprendi dirbti su tam tikru ūkininku?
Ernestas: Bendradarbiaujame su grupele ūkininkų jau eilę metų, tačiau kaskart lankantis Nepale tenka nemažai keliauti po naujas plantacijas ir ragauti jų arbatų.
Bendradarbiavimas grindžiamas arbatų kokybe, ūkininkavimo būdais bei kokių pokyčių ūkininkai yra linkę siekti. Visi arbatos ūkininkais yra išsidėstę skirtingame aukštyje ir regionuose, tad skirtingi klimato veiksniai kasmet daro skirtingą įtaką jų arbatos kokybei ir skoniui.
Urtė: Kiek šiuo metu turi partnerių (ūkininkų) su kuriais bendradarbiauji?
Ernestas: Šiuo metu dirbame su septyniais ūkininkais.
Dėl labai skirtingo išsidėstymo, arbatos augimo aukščio, skirtingų arbatos krūmų veislių ir arbatos apdirbimo būdų vieni ūkininkai gamina mums labiau tenkinančias juodas arbatas, pas kitus ieškome baltos, pas trečius rudeninių arbatų ir panašiai.
Urtė: Gal galėtum pasidalinti keletu patarimų, kaip reikėtų išsirinkti ir ragauti rūšinę arbatą?
Ernestas: Norint išsirinkti rūšinę arbatą visuomet reikėtų atsisakyti arbatų kurios yra aromatizuotos arba maišytos su vaisias ar žolelėmis.
Rūšinės arbatos dėl kruopštaus paruošimo pradedant arbatos auginimu iki paskutinių apdirbimo fazių pasižymi daugybę subtilių niuansų, kurie gali būti jaučiami tik geriant natūralias arbatžoles. Šiuos niuansus atskleisti padės uždaras keramikinis ar porcelianinis arbatos indas be metalinių dalių.
Galiausiai rinktis rūšinę arbatą reiktų iš patikimo tiekėjo ir atkreipti dėmesį į būtent tai arbatos rūsiai rekomenduojama paruošimą, kuris būna nurodytas ant pakuotės.
Urtė: „Tealure” taip pat gaminama kombučia. Šokate į bendrą tendenciją?
Ernestas: Esu labai susidomėjęs fermentacija, o kombučia padeda pateikti mūsų rūšines arbatas kitų kampu. Skirtingai nuo kitų kombučios gamintojų mes naudojame tik mūsų pačių šviežias rūšines arbatas ir jų nemaišome su vaisias ar uogomis. Skoniui paįvairinti naudojame tik subtilias žoleles, kurios neužgožia mūsų arbatų skonio, atvirkščiai- jas tik išryškina.
Urtė: Kokios tendencijos vyrauja šiuo metu arbatos pasaulyje?
Ernestas: Pastebiu vis daugiau žmonių tiek kavinių, restoranų ar parduotuvių atstovų, kurie vis dažniau renkasi natūralias, nearomatizuotas single-origin arbatas. Žmonėms pradeda rūpėti, kur ir kokiomis sąlygomis arbata buvo pagaminta.
Arbatos industrija grįžta į savo šaknis, kai maži šeimos valdomi ūkiai išnaudoja terrior faktorius gamindami unikalias, tik jiems būdingas arbatas.
Žmones taip pat domina neragauti, išskirtiniai ir limituotų arbatų skoniai.
Urtė: Papasakok, ką veikei paskutinėje arbatos kelionėje Laose.
Ernestas: Kelionės tikslas buvo atrasti keletą tūkstančių metų skaičiuojančius arbatos medžius Laose. Šie medžiai yra laukiniai ir augdami džiunglėse dažnai pasiekia 10-ies metrų aukštį. Vietiniai gyventojai renka šiuos arbatos lapelius kopdami į medžius ir skindami jauniausius arbatos lapelius iš pačios medžio viršūnės.
Tokių arbatos medžių šaknys įsiskverbia giliai į dirvožemį, praturtindami arbatą papildomais mineralais, kas suteikia arbatai visiškai unikalų skonį ir aromatą.
Urtė: Kokia pagrindinė klaida renkantis arbatą?
Ernestas: Neverta eiti į tinklinius prekybos centrus ieškoti kokybiškos arbatos. Geriau investuoti šiek tiek daugiau į arbatos pakuotę ir įsigyti ją iš arbatos tiekėjo, kuris gali papasakoti kiekvienos arbatos atsiradimo ir jos paruošimo istoriją.
Netgi rūšinė arbata iš garsių arbatos ūkių ar provincijų yra labai nebrangus gėrimas, jeigu paverstume arbatos pakuotės kainą į puodelius.
Urtė: Ir dar vienas dalykas – tavo socialinėje erdvėje gausu nuotraukų su baltais chalatais. Karate – hobis ar gyvenimo būdas tolygiai einantis su arbata?
Ernestas: Taip, karate kartu su arbata ir kelionėmis yra gyvenimo būdas. Šis sportas suteikė pasitikėjimo ir disciplinos, kurios yra labai reikalingos ir versle. Su kimono teko pasiekti puikių rezultatų ir pasaulio čempionatuose, tačiau vis daugiau laiko skiriant arbatoms karate lieka labiau hobis ir state of mind.
Urtė: Ar mėgsti vyną?
Ernestas: Geriant vyną vieną, mėgstu rūgštesnį raudoną, kaip Pinot Noir dėl lengvesnio kūno ir vaisiškumo, o su maistu arba kai norisi taniskesnio vyno renkuosi raudoną Cabernet Sauvignon.
Arbatos paruošimas:
- Išsirinkus kokybišką nearomatizuota arbatą ruošiant ją nereiktų naudoti verdančio vandens;
- Kad atsiskleistų visas skonis ir kvapas – arbatos lapeliams reikia deguonies. O mat verdantis vanduo praranda daug deguonies.
- Kai kurioms arbatos, pvz. žalioms užtenka 70 laipsnių, stiprioms juodos – 95. Ulongas geriausiai jaučiasi užpiltas 85 laipsnių temperatūros vandeniu.
- Vandenį nuo arbatos lapelių po ant pakuotės rekomenduojamo laiko reiktų nupilti.
- Arbatos lapelius dėl geresnės ekstrakcijos geriau pritraukti uždarame inde.
o
Skanių ragavimų, mieli. Arbata yra nuostabi!
Daugiau skonių, kelionių ir atradimų mano Instagram: @urte_dervynas