‘Brasserie de Verres en Vers’ – tai modernus prancūziškos virtuvės su keletu kitų klasikinių Europos virtuvių prieskoniu restoranas. Jis įsikūręs Vilniaus miesto centre prie Rotušės – ‘Radisson Blu Royal Astorija Hotel’. Tai dar vienas restoranas viešbutyje, į kurį vertą užsukti (kiti verti dėmesio restoranai viešbučiuose: ‘Rib Room’, ‘Kempinski’, ‘Times’). Jo virtuvei jau ilgus metus vadovauja šefas Gediminas Andriuškevičius. Besilankant restorane man teko malonė su juo pasikalbėti apie naujo meniu inspiracijas ir jo įkvėpimus. Smagu, jog šefas į atrodytų iš pažiūros griežtai nustatytą prancūziškos virtuvės tematiką žiūri plačiau ir nebijo į meniu įtraukti patiekalų inspiruotų kitų šalių, kaip pavyzdžiui itališko sūrio buratta ar skandinavišku stiliumi ruoštos lašišos.
Šis restoranas garsėja ir maždaug kartą per mėnesį organizuojamu brunch’u bei specifiniais sezoniniais meniu. Kaip pavyzdžiui, artėjant šparagų sezonui, jie nuolatos svečiams siūlo šparaginį meniu, per medžioklės sezoną – meniu su laukine mėsa, austrių sezonu siūlo austrių ir panašiai. Dauguma gurmanų jau žino apie vėlyvuosius priešpiečius, organizuojamus įvairiomis progomis: skirtus mamos dienai, Kalėdoms, grybų sezonui… Juose dalyvauti dar neteko, bet jie jau mano planuose.
Koncepcija. Labai sveikintina, jog restoranas nuosekliai išlaiko savo koncepciją: modernus prancūziškas restoranas.
Visuomet sakiau, kad teisinga koncepcija yra jau pusė darbo. Šis restoranas turi ir dar vieną epitetą – viešbučio restoranas. Dažnam tai asocijuojasi su didesnėmis kainomis ir turistais, tačiau Lietuvoje, kaip ir Pasaulyje, viešbučiuose įsikūrę puikūs restoranai ir toli gražu skirti ne vien turistams. Dažnai viešbučiai būna puikiose ar įdomiose vietose, tad restoranams kaip tik ten ir vieta. O ‘Brasserie de Verres en Vers’ vieta yra didelis privalumas, pro restorano langą žvelgiate į Vilniaus Rotušę.
Interjeras. Interjeras klasikinis, neišaukiantis su neįkyriomis prabangos užuominomis ir be abejo, mano jau minėtu karališku vaizdu. Prancūziška klasika!
Personalas. Kaip ir dera aukštos klasės restoranui ir viešbučiui – personalas profesionalus. Jūs neįsivaizduojate, kaip yra malonu prisiminti, kas yra aukšto lygio aptarnavimas. Lietuvoje susiduriant su beprotiškai didele problema aptarnavimo sferoje, kai neaišku, ką veikia darbe tave aptarnaujantis žmogus, gero aptarnavimo reikia paieškoti su žvake.
Čia, ačiū Dievui, viskas perfecto. Na bet aukštos klasės vietai, reikia aukštos klasės darbuotojų. Kai kurie čia dirba jau seniai, tad puikiai išmano visą specifiką, koncepciją ir aptarnavimo kultūrą. Džiugu, jog ir pats šefas atėjo pristatyti patiekalų, papasakoja apie produktus, ruošimo būdus ir inspiracijas. Iškart skaniau valgyti. Neseniai teko lankytis viename x restorane, kur net pasijutau kalta, kad atėjau, iškart ir maistas tapo ne toks skanus…
Maistas ir vynas. Ragavau naują vasaros meniu. Šį kartą labai pasisekė, kad turėjau galimybę paragauti ne tik vieną ar du patiekalus, o gavau visa degistacinį meniu.
Kaip jau sakiau, kad gera koncepcija padaro pusę darbo, taip ir geri produktai yra jau pusė gero pavalgymo. Čia išieškotas ne tik patiekalų skonis, bet ir patys produktai. Marketingas dirba irgi gerai, tad specifiniai ingridientai aiškiai aprašyti meniu – žmonės turi galimybę juos pamatyti ir įvertinti.
Kaip pavyzdžiui, prie mano top patiekalo – ančių kepenėlių, patiekiamas roscoff svogūnas (1kg kaina siekia vos ne 2 eur), šokoladinis musas gaminamas iš aukštos kokybės šokolado, o užkandžiui su burrata sūriu pateikiami keleto rūšių pomidorai iš Prancūzijos. Na ir mesa, tiek pieninio paršelio nugarinė, tiek antrekotas – geros ir teisingos kokybės.
Svarbi ir kiekviena detalė: krapų želė, café de paris sviestas (tiektas prie antrekoto). Beje, pats sviestas priminė apie patį save. Šis sviestas veltui pamirštas daugelio šefų, manau, tai puikus prancūziškos virtuvės paveldas.
Desertai nustebino ypatingai. Ir ne mane vieną, o ir kitus sum animi buvusius svečius. Klasikina persipynusi su madingais akcentais. Kaip pavyzdžiui, šokoladinis musas yra bene madingiausia klasika. Kaip ir macarons. Šis žavus sausainis čia perkeltas į restoraninę desertų lėkštę: kelis kartus didesnis nei įprastas macarons’as.
Na jam abejingų neliko.
Beje, dabar ant bangos esantys burbuliukai atsidūrė uogų slėgtainyje, kaimiškai tariant, uogų šaltienoje.
Kalbant apie dar apie madas. Paršeliai ir kiaulaitės vėl grįžta į restoranų virtuves. Čia irgi jis nepamirštas. Šį kartą išmirkęs levandų medaus glazūroje.
(žolelių sviestas ir druskoje keptas česnakas prie šviežios duonelės – šis ingridientas restoranui labai svarbus, nes svečias iš jo susidaro pirmą įspūdį apie virtuvę)
(Burrata sūris su įvairių rūšių pomidorais, pomidorų esencija ir juodotos druskos kristalais)
(Lašišos trio kapotinis, temperuota file ir rūkytos lašišos šerbetas, patiekiami su sūdytais agurkais, krapų žele ir citrina)
(Ančių kepenėlių foie gras terinas su portveino žele, druskoje keptaias roscoff svogūnais ir brioche duonele – man labiausiai patikęs patiekalas)
(Levandų medumi glazūruota pieninio paršelio nugarinė su šonkauliu, balzaminis mėsos padažas ir rėžiukų salotų lapai)
(Jautienos antrekotas su café de paris sviestu, keptos bulvių lazdelės ir žalios salotos, bulvės patiektos sulamdytą plastikinę stiklinę imituojančiame inde)
(Tigrinės krevetės patiekos su kalendrų kuskusu, pomidorais ir paprikomis)
(Valhrona Manjari šokolado putėsiai su aviečių pagardais)
(Didžiulis macarons su mascarpone ir šviežiomis uogomis – jis ne tik atrodo įspūdingai, bet yra ir žaviai skanus)
(Uogų slėgtainis su cava, citrininis morengas ir braškių šerbetas)
Tik vieno dalyko trūko – vyno. Tikėjau, jog prie patiekalų gausiu kruopščiai priderintą vyną, deja nesulaukiau profesionalaus somelojė, kuris būtų parinkęs tinkamą vyną. Tad vyno ir maisto darnos nepatyriau. Viena ausimi girdėjau, kad prie komandos prisijungia viena profesionali vyno ekspertė / someljė, tad manau, jog šis klausimas greitai bus eliminuotas.
Nepamirškite, kad blogai priderintas vynas gali sugadinti visą juodą šefo darbą.
Reziume. Džiugu, kad mūsuose esti išieškotų ir aukštos kokybės prancūziškos virtuvės patiekalų. Džiugu, kad nepamirštama, kas madinga, ir kas patinka žmonėms. Džiugu, jog į klasiką žiūrima subtiliai moderniai. Ir džiugu, jog čia galite prisiminti, ką reiškia geras personalas. Aišku, kainos nėra pačios mažiausios, kaip ir dera kokybiškam maistui, bet juk kartais galima tris kartus neprikimšti savęs burgeriu (kurie irgi ne tokie pigūs) ir nueiti gero antrekoto.
Beje, jeigu norite svečius, verslo partnerius ar mylimąją pamaloninti puikia vakariene – drąsiai rekomenduoju.
o
Foto mano talentingosios kolegės Eglės Mačerauskės.