2019.12.31 13:33 Nida.
Kas skaitot nuo pradžių, pastebėjot, kad mano tinklaraštis, jog kartais čia atsiranda dienoraščio įrašau. Įrašau vieną tokį šiandien. Paskutinę du tūkstančiai devynioliktų metų dieną.
//
Sėdžiu su puodeliu arbatos. Ulongo. Tiksliau, Shangri-La Oolong iš nedidelio arbatos ūkio Šiaurės Tailande. Švelni, truputį šviežia grietinėle, o gal labiau rikotos sūrio bei pakalnučių aromatais dvelkianti – puikiai šildo. Kaip ir malkomis kurenamas pečiukas, kurį pati ryte užsikūriau.
Pirmą kartą. Į mane priešais žvelgia užrašas: “Walking on water was so old-fashioned. Now I surf”. Paveiksle pavaizduotas Jėzus su banglente. Gerai mąsto, vyrukas, pagalvoju. Man irgi patinka nevisai įprasti dalykai. Žinau, kad už namo, kaip ir viduj, Fridos Kahlo atvaizdai. Man ji simboliška – esam gimusios tą pačią liepos 6d. Tik ji 1907 metais, o aš 1987 metais.
Rašau rašaliniu parkeriu. Pirmiau patinka taip, o į sidabrinį Macbook Air perkelsiu vėliau (dabar 14:14, kai perkelinėju).
Nuo vakar nakties iki užmiegant, iki pabudus nuo pirmų akių kontakto su šviesa, skaitau gero pažįstamo Mariaus Luckos knygą “Jaunystė”. O pati esu prie pat marių – Nidoj. Kaip simboliška, pagalvoju. Knyga tokia gera, kad jeigu būčiau dvyliktokė, tai norėčiau iš jos rašyti interpretaciją. Tada valstybiniam lietuvių interpretacijos egzamine gavau Antano Škėmos “Baltą drobulę”. Bet deja, mano interpretacijos nelabai suprato. Tik apie Antaną užsimenu, nes knyga irgi atitinka jo ar bet kokio kito didžio rašytojo kūrinius. Aišku, lyginti nereikia niekada, bet tik noriu tuo pasakyti, kad knyga tiesiog puiki. Siužetas gyvas ir tikras, įtraukiantis ir dar girdžiu Mariaus žodžius pasakojančius istoriją. Tai – kiekvieno rašančio svajonė. Kad skaitytojai būtų ir klausytojai.
Esu ką tik grįžus nuo jūros, kur pirmą kartą išdrįsau išsimaudyti žiemą. Lauke 6°C, Baltijos jūroje 5°C.
Norėjau seniai, bet neišdrįsdavau. Aišku, dar daug mokytis, net galvos nesugebėjau panardinti. Bet ne dėl to, jog bijojau, dėl to, kad neradau, kur feno įsijungti, o atbėgau iki jūros be mašinos. Nelabai protinga būtų 2km parbėgt šlapia galva, juk ji puse mūsų turto.
//
Kaip ir dabar rašau, nors lauke saulė šviečia ir į lauką kviečia, bet esu šlapia galva, nes jeigu atvirai, džiovintuvo vengiu, geriau tas dvi su puse valandos, kol džiūna galva paskiriu rašymui, skaitymui, mankštai, valgio ruošymui ar dar kam, kam tik sugalvoju. Ir taip kasdien:)
Graužiu knekkebrod URTER & Havsalt – duoniukus, kuriuos parsivežiau iš Norvegijos. Iš ten, kur mano vardas reiškia žolelė.
Vakare reikės išgerti šampano, Šampanėj irgi lankiausi prieš gerus metus. Po to dar noriu sukelti straipsnius į blog’ą iš Portugalijos ir Markės, kuriuose buvau šiais metais. Dar kabo galybė antraščių ir nesuredaguotų tekstų – bet jau kitiems metams. Nesakau, kad atsiverčiau į rašytoją, kuri dabar tik sėdės su vilnonėm kojinėm ir pledu prie krosnies. Gal ir į kokį fancy šmenci vakarėlį dar išeisiu. Bus matyt. Tik žinau, kad šią minutę jaučiuosi ypatingai paprastai ir aiškiai. Aišku, kad viskas, kas bus ateityje – bus gerai ir bus taip, kaip turi būti. (Tikiuosi, nesusirgsiu po to pirmo karto:)).
Geros paskutinės 2019-ųjų metų dienos.
Ačiū.
