Hola Amigos!
Meksikos virtuvė – spalvinga ir aistringa. Bei madinga. Dar tik prasidėjus 2014-iems metams viso pasaulio kulinarinių madų diktuotojai, vertintojai bei kritikai meksikietiškai virtuvei pranašavo aukso amžių. ‘Haute Mexican is the new Nordic‘ – šaukė jie vienbalsiai. Ir tai buvo tiesa, pasižvalgius po garsių šefų Instagram’as, pažiūrėjus restoranų apžvalgininkų laidas – ši tendencija ryški ir aiški. Net ir Lietuvoje atsirado daugiau meksikietišką maistą siūlančių vietų (nelabai vadintinų restoranais), o neprisirišusių prie konkrečių virtuvių restoranų valgiaraščiuose atsirado meksikietiškų patiekalų. Įdomiausia yra tai, kad Meksika niekada ir nebuvo išėjusi iš mados. Ji tiesiog yra viena tų klasikinių virtuvių, kurios visada yra ‘ant bangos’. Jeigu ji nevadinama ‘trend’u’, tuomet ji priskiriama prie klasikinių ir visada klientų geidžiamiausių virtuvių (būtent taip buvo 2013, 2012 ir visais -ais).
Kaip ir ‘Sofa de Pancho‘. Netgi vienas pirmųjų irašų mano dar visai jauname blog’e buvo apie Meksikietiškus vynus bei restoraną ‘Sofa de Pancho‘.
Tekila girdantis svetingiausias personalas
‘Sofa de Pancho‘ – kokybiškos meksikietiškos virtuvės restoranėlis, įsikūręs Vilniuje, Visų Šventųjų gatvėje. Irgi galėtų vadintis šiek tiek šventu: išskirtinai spalvotame interjere savo šventą vietą yra atradusi šventa meksikiečių dievaitė. Kodėl ja miniu? Nes visai neseniai šalia jos įsikūrė kitas svarbus atributas – savivaldybės apdovanojimas už „Svetingiausią Vilniaus restoraną 2014”. Iš tikrųjų, taip ir yra. Aptarnavimui priekaištų nėra.
Turbūt neveltui ten ne tik daugiausia skirtingų tekilos rūšių Vilniuje (ir kone visame Pabaltyje), bet jos ir išgeriama daugiausia – dešimtimis ir šimtais litrų. Gėrimus bei maisto ir tekilų derinimo principus išmananti komanda neišleis nei vieno kliento (apart vaikų) neparagavusio tekilos ar meskalio. Kaip jie pasakojo ir pačiai teko matyti bei patirti, nuo vienos tekilos rūšies judama prie antros, trečios, ketvirtos, kol pasijauti praėjęs kone išsamią tekilos degustaciją. Ir tai bene vienintelė vieta Vilniuje, kur visas maistas derinamas ne prie alaus, ne prie vyno, ne prie viskio, o tik prie tekilos. O dar tiksliau – prie meskalio. Trumpai tariant, meskalis yra stiprusis distiliuotas alkoholis, gaminamas iš agavos sulčių. O tekila yra meskalio porūšis, kurio gamina griežčiau reglamentuoja vietiniai įstatymai, gaminamas iš mėlynosios agavos sulčių. Suprantat, ar nesuprantat, bet jums svarbu suprasti, kad kokybė yra šimtaprocentinė.
Skaniausių kada gyvenime valgytų šukučių restoranas
Man tikrai dažnai tenka ragauti šukučių, jos gan mėgstamas šefų produktas, o dirbant su įvairiais šefais bei lankantis įvairiose restoranuose dažnai tenka būtent jų ir ragauti. Su įvairiais padažais, garnyrais, integruotų į kitus patiekalus. Bet ‘Sofa de Pancho‘ šukutės privertė atrasti šią jūros gėrybę iš naujo. Pasirodo, paslaptis paprasta – čia šukutės naudojamos nešaldytos. Na taip, maistingos ir mėsingos jos ‘iš savęs’, bet iškepimo, druskos ir pipirų balansas šiuo atžvilgiu taip pat labai svarbus. O jis ten yra. Šukučių ir krevečių užkandis keliauja į mano favoritinių Vilniaus patiekalų sąrašą. Dar viena jūros dovanėlė – midijos. Vilniuje midijomis garsūs ‘Rene‘, ‘Belgai’ ir ‘Alaus studija’. Bet nėra net ko lyginti. Porcija didelė ir soti, galima dalintis dviese, padažas gan riebus, bet tą grietinėlės riebumą kažkas labai maloniai sutvarko. Galvoju, gal šefai tekilos pila. Nežinau tiksliai, bet manau, kad daugumai patiekalų išskirtinumo suteikia protingas tekilos naudojimas. Bei protingas aštrumo kūrimas tikrais iš meksikos atsisiųstais pipirais. Tik pagalvojus apie malonų aštrumą, prisimenu troškinį Chile con carne. Jaučiu, kad nėra jam abejingo vyro, o ir moters iš vakaro ragavusią daug šampano. Tiesa, jie turi ir burgerį, bet manau, kad jis visai nebūtinas. Burgerių galima eiti pavalgyti ir į specialiai burgeriams skirtas vietas. O jų Vilniuje nemažai.
Besikeičiantys šefo special
Dar vienas dalykas yra sveikintinas restoranui ir labai geras lankytojams – kasdieniniai taip vadinami specials’ai. Pagrindinis meniu yra pagrindinis, jis gerai, kai turi mėgstamus patiekalus arba rekomenduoji draugams apsilankyti; iškart gali patarti, ką ragauti. Bet tiems, kurie tiesiog myli šitą virtuvę ir šitą vietą, norisi naujovių. Šefai kasdien siūlo šviežių, tik tądien būnančių meniu patiekalų. Ragavau ir aš antienos taco bei lašišos. Galiu pasakyti, kad antienos taco yra vertas dėmesio ir labai tikiuosi, kad jis atsiras pastoviajame meniu. Jo Išskirtinumas toks – gaminant padažo naudojama labai mažai, visą skonį sukuria ta pati antiena, kuri troškinasi ilgai, bet nenuobodžiai (su tais pačiais meksikietiškais pipiriukais ir padažiukais). O ragautas lašišos kepsnys su juodųjų pupelių salsa ir visokiais mini žaliais pagardinimais vertas aplodismentų vien už juodųjų pupelių salsą, patiko dar ir tai, jog lašišos riebumą nugesinti nesiūloma laimo skiltelė, kaip įprasta visur, o tam skirtas ponas pomidoras. Tik viena pastabėlė – perspėti klientus, kad ši lašiša valgoma su visa odele. Bus kaip mums, gavom velnių nuo šefų, kad valgyt nemokam. Tiesa, šefai patys kasdien keliauja į šalia esantį Halės turgelį, turi ten pažįstamų ir išbandytų prekiautojų, iš kurių pasirenka šviežiausius produktus. Tai tikriausiai, irgi turi didelės įtakos patiekalų kokybei. Kaip ir bendra personalo nuotaika.
Margarita, Margarita, ak kodėl kiekvieną rytą, (- ), išnyksti, tu Margarita
Margaritos – atskira ‘Sofa de Pancho’ parapija. Jos ten daromos ir tradiciškai mums įprastai, ir su braškėmis, ir su avokadais, ir dar su visokiais egzotiniais dalykais. Žinokit, jų išgeria ąsočiais. Aš nejuokauju, krūva mano pažįstamų nuolatos lankosi toje meksikietiškoje oazėje ir geria margaritas ąsočiais. Verta.
o
Reziume: puikus skonis labai priklauso nuo kokybės, bet su ja reikia mokėti dirbti.
o
(akimirka iš rudenį vykusios rudens gėrybių šventės)
o
Hasta la Mangarita!