Žąsis, šaukštai, patarškos ir ridikai. Pamąstymai apie žvaigždes ir rekomendacijos

Pastebėjau aš, pastebėjote ir jūs, kad jau kuris laikas yra populiaru vertinti restoranus, kavines, vynus ir panašius dalykus. Užkalnis turi žąsis, tik vakar sužinojau, kad Klaipėdos laikraštis “Vakarų Ekspresas” turi šaukštus, beveik visi leidiniai ir asociacijos turi/skiria žvaigždutes ar tiesiog elementarius balus. Ir tai yra labai gerai.

Būtent, prašau visų nuo pat skaitymo pradžios, susivokti, jog jokios ironijos ir paslėptos pagiežos, pavydo ar nepasitenkinimo nėra (šiame puslapyje to niekada nebuvo ir nebus).

Grįžtant pas žvaigždes. Ne tik kad nėra blogai vertinti, bet yra labai gerai, kad atsiranda vis daugiau žmonių, kurie išreiškia savo nuomonę ir dar geriau, kad atsiranda vis daugiau besidominčių ir laukiančių vertinimų (kol neišsivysto priklausomybė nuo kitų nuomonės). Tikrai iš tokios gausybės kavinių, barų ir restoranų būna sunku pasirinkti, ypač jeigu nesilankai kasdien. O kadangi didžioji dauguma žmonių ir nevaikšto kasdien po tokio tipo įstaigas, “progai” atsiradus norisi išbandyti jau kažkieno išbandytą ir įvertintą. Juk kaip žmoniška po “kažkokio kruvinio mėsos gabalo ir vieno šaukšto deserto, jėzus marija, už kurių kainą būtų išėję dešimt kilogramų faršo” pasiteisinti, jog Užkalnis va irgi tik dvi žąsis davė. Arba atvirkštinis variantas – nusivedus kolegą patvirtinti, kodėl būtent iškeitė mylimą “kinietišką restoraną” prie darbo į vietą, kur nėra alaus, o sumuštiniai su obuoliais (kalbu apie mano mylimą sidrinę Sarkozy). Tokia žmonių prigimtis.

(čia kaip tik Sarkozy gimtadienį švenčiau)

Ir aš visai pasidomiu vertinimais. Nežinau, ar mane jie veikia, nes bet kokiais atvejais esu linkusi išbandyti savu kailiu, bet gerai, kad jie yra.

Seniai man ramybės neduoda mintis, kad gal ir man reiktų įsivesti vertinimo sistemą – vynui, restorančikams, kavinėms. Nes jau taip susiklostė, kad turiu garbės kone kas antrą dieną išbandyti įdomius dalykus. Tad jūs, mane skaitantys, esate potencialiai laimingi žmones, nes gaunate jau įvertintą ir išbandytą mėsos gabalą.

O kaip čia pribrendau? Gi pagaliau apsilankiau “Ridikuose” (kas negirdėjo, tai čia Klaipėdos gero maisto pažiba). Bet ne dėlto, kad apsilankiau, o dėl to, kas buvo prieš tai vakarą. Prieš tai vakarą buvo individuali “ridikiška” vakarienė iš šviežios nelegaliai įsigytos menkės, kuriai savito žavesio pridėjo pankolis ir sviestas. Vat tos vakarienės metu sužinojau, kad Klaipėdos “Vakarų Ekspresas” vertina restoranus, barus ir maitinimo įstaigas. Ir dar visiems labai patiko mano vyno vertinimo programėlė Vivino (kur nufotografavus etiketę, galima rasti informacijos apie geriamą/būsimą geriamą vyną). Tuomet, kitą dieną, t.y. šiandien, šeštadienį lapkričio 9 dieną, apsilankiau žymiuose “Ridikuose”, skaniai pavalgiau ir likau maloniai nenusivylusi.

(šviežia menkė su pankoliu bei daržovėmis)

(šokoladinė suflė, kuri visoje Klaipėdoje jau tiesiog vadinama „Lava” pagal „Ridikų” rekomendaciją)

Tad pirmasis mano vertinimas: tas šviežių žuvų, kokybiškos mėsos ir gerai tarpusavyje suderintų paprastų dalykų darinys visiškai tinka: ir man, ir su manim buvusiems, ir pažįstamiems, ir nepažįstamiems, ir paprastiems žmonėms, ir galvojantiems esą nepaparastiems.

(visiškai paprastas „Ridikų” interjeras)

Kai darai gerai, gerai ir gaunasi.

Skiriu 5 patarškas arba ką nors, ką nutarsiu skirti.

Valgiau: menkę, starkį, plekšnę, kumpį, Raben sriubą su jaučio uodega, naminius makaronus. Ir dar kas labai svarbu – jų namų vynas ir vienas neseniai atrastas tobulas paprasto gero vyno pavyzdys – vokiškas Kerner.

(visiškai puiki Ramen sriuba su jaučio uodega ir naminiais makaronais)

(plekšnė su šviežiais makaronais (tikrai geri) ir daržovėmis)

(starkio filė)

(salotos su kumpiu, sūriu ir šviežiai kepta fokačia)

Ai kodėl patarškos? Čia laikinai, nes mūsų ČiopČiop Kalėdiniame meniu atsirado patarškos. Bet tos patarškos atsirado, nes jas rado mūsų mėsos tiekėjai Gegio stalas. O Gegio stalas rado keistus žmones kone pankus, kurie augina tas patarškas. Jos šviežios, skanios ir, kas labai svarbu, gražios. Kadangi mums reikėjo išbandyti Kalėdinį meniu, tai labai greitai reikėjo patarškos. Tie pankai šviežiai “sutvarkė” patarškų porą ir jos vienos pačios atvažiavo su autobusu į Vilnių. Ta istorija jau tapo kultine ir be to, aš labai glaudžiai susijusi su tų patarškų populiarumu ir gaunuosi kone jų vadybininkė ir reklamuotoja plius daug taršku, tai ir mane dabar pradėjo vadinti patarška. Galvoju, pasinaudosiu to žodžio skambesiu.