Vyno skonis mano gyvenime pasirodė gan seniai. Ir įstrigo. Įstrigo giliai savo kvapu, skoniu, poskoniu…poveikiu. Bet apie tai kitą kartą. Dabar apie kelionės įkvėpimą. Prieš porą metų su vienu labai artimu draugu Mantu, taip pat ragaudami vyną ir diskutuodami apie gyvenimo realijas ir ne, pagimdėme idėją. Kodėl gi man, norinčiais vis daugiau ir daugiau sužinoti apie vyną, neišvažiavus pasidairyti po pasaulį ir pasidairyti po vyno gamybos užkulisius. Čia labai tiktų vieno išmintingo draugo palyginimas apie vynuoges ir obuolius. Tik ragaudami jau pagamintą vyną kai kurie laiko save ekspertais, bet esmė vynuogėse. Čia kaip ir su lietuviškais obuoliais. Retas dabar nuvažiavęs į kaimą atpažintų visas obuolių rūšis. O ką jau kalbėti apie obuolių sultis. Vynuoges irgi turi pirmiausia pažinti kaip uoga, o po to jau pereiti prie gamybos ir brandinimo.
(idėjos gimimo stadija)
Pagimdyta idėja vis buvo brandinama. O lūžis atėjo prieš gerus metus su puse, kai skaičiau vieną straipsnį. “Moters” žurnale. Astos Lipštaitės. Tą kartą įsimylėjau Vokietiją. Degustuoti vynų karalių (Britų “Wine Magazine” išrinko Riesling veislės baltąsias vynuoges geriausiomis) 380m aukštyje…Užkandžiaujant gardžiu sūriu su iš vynuogių paruoštu padažu, ragaujant pyragėlių su varške, burnoje tirpstančio upėtakio… Taip taip, Vokietija ne vien alus, dešrelės su raugintais kopūstais ir aliejingomis bulvėmis. Ten teka upės (ir upės upės, ir vyno upės). Iš tikrųjų, vokiečiai siūlo labai gero Rieslingo, Eisweino. Ypač Mozelio regiono vynai laikomi vieni geriausių pasaulyje. O nenukrypstant nuo temos. Įkvėpto šito straipsnio supratau, kad reikia važiuot.
(antras įkvėpimo šaltinis)
Ėmiausi įvairiausių priemonių ieškojimui, kur važiuoti, kada važiuoti, kas mane priims ir apskritai. Tais (2010 rudenį ir 2011 spalį) metais buvo prirašyta begalės laiškų, užmegzta kontaktų, bet nepavyko. Na ką, galvojau taip sau ir gyvensiu. Kol atėjo nuostabus 2011 lapkritis. Ne veltui lapkritis yra vyno mėnuo, vyno dievo mėnuo, vyno švenčių mėnuo ir šiaip pagal horoskopą man geras mėnuo. Vienas nuostabus vyndarys prisiminė mane ir pakvietė pasisvečiuoti, padirbėti ir pasimokyti.
Taip nuo lapkričio ir gyvenau laukimo nuotaikos. Daug kalbėta, daug rašyta, daug aptarta. Susidraugavome ir pas šitą gerą žmogų važiuoju mokytis, ragauti, padirbti, pailsėti ir viso kito. Kaip ten bus, tai jau bus. Bet iki išvažiavimo turėjau daug nuostabaus laukimo laiko ir vien nuo tos minties, man buvo gera. Gera ištęstinai. Lyg būtum išgėręs pačio geriausio vyno taurę ir jautiesi lengvai apsvaigęs, bet nei daugiau, nei mažiau nenori…